Iz 50, 4–9a Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats Dievas atvėrė man ausis; aš nemaištavau, atgal nesitraukiau. Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
Viešpats Dievas man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas. Mano gynėjas yra arti, – kas drįs su manimi bylinėtis? Stokime vienas prieš kitą teisme! Kas turi bylą prieš mane? Tegu man prisistato! Štai Viešpats Dievas man padeda, – tad kas mane bepasmerks?
Tai Dievo žodis.
Ps 68 (69), 8–10. 21bcd–22.
31 ir 33–34 (P.: 14c ir b) P. Parodyk savo begalinį gerumą,
būk maloningas, Dieve, manęs išklausyki.
Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę, *
ir gėda dengė mano veidą.
Savo giminėms tapau lyg benamis, * s
vetimas broliams, vaikams mano motės.
Uolumas tavo Namams lyg ugnis manyje liepsnoja, *
tau skirtos užgaulės ant manęs krinta. – P.
Laukiu užuojautos, deja, nesulaukiu, *
ieškau paguodos, deja, nerandu, kas paguostų.
Į mano maistą nuodų jie įmaišo, *
o ištroškusiam acto man duoda. – P.
Šlovinsiu Dievo vardą giesme, *
aukštinsiu jį ir dėkosiu.
Nuskriaustieji matys tai ir džiūgaus; *
jūs, ieškantys Dievo, būkite drąsūs!
Juk Viešpats girdi varguolių raudą, *
užjaučia savuosius, vargstančius nelaisvėj. – P.
Sveikas, mūsų Karaliau!
Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių.
Arba:
Sveikas, mūsų Karaliau!
Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas nukryžiuoti,
kaip romus avinėlis – papjauti.
Mt 26, 14–25 Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam, kuris jį išduos
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.
Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’.“ Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“
Jie labai nuliūdo ir ėmė kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“
Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
Jis atsakė: „Tu tai sakai...“
Tai Viešpaties žodis.