Iz 42, 1–7 Jis nerėks, ir gatvėje nesigirdės jo balso
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą. Ne šauksmu ar pakeltu balsu, – gatvėje nesigirdės jo balso. Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins. Jis tikrą neš teisingumą. Nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje. Jo mokymo lauks tolimosios salos.“
Šitaip kalba Dievas, Viešpats, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, žmonėms joje duoda gyvybę ir dvasią joje gyvenantiems:
„Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautos sandora, Tautų šviesa, kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum.“
Tai Dievo žodis.
Ps 26 (27), 1. 2. 3. 13–14 (P.: 1a) P. Viešpats – mano šviesa ir pagalba.
Viešpats – mano šviesa ir pagalba, *
ko gi turėčiau bijotis?
Viešpats – mano gyvenimo tvirtovė, *
prieš ką turėčiau drebėti? – P.
Kai niekšingieji žmonės užpuola, *
trokšdami mane suėsti, –
tie mano užpuolikai ir priešai *
suklumpa ir žūva. – P.
Jei net karių pulkai mane apgultų, *
mano širdis nedrebėtų;
jei ir karas man paskelbtas būtų, *
net tada vilties neprarasčiau. – P.
Tikiu, kad patirsiu Viešpaties gerumą *
gyvųjų pasauly.
Pasitikėk Viešpačiu ir būk ištvermingas! *
Turėki drąsos ir Viešpačiu pasikliauki! – P.
Sveikas, mūsų Karaliau!
Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių.
Jn 12, 1–11 Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas.
O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“
Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Tai Viešpaties žodis.