Apd 22, 30; 23, 6–11 Reikės tau liudyti ir Romoje
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis, norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo Paulius žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje.
Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį.“
Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!“
Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.
Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: „Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje.“
Tai Dievo žodis.
Ps 15 (16), 1–2a ir 5. 7–8.
9–10. 11 (P.: 1) P. Apsaugok mane, o Dieve, pas tave užuovėjos ieškau.
Arba: Aleliuja.
Apsaugok mane, o Dieve, pas tave užuovėjos ieškau. *
Viešpačiui tariu: „Tu mano Viešpats.“
Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir taurė manoji, *
tavo rankoje – mano likimas. – P.
Viešpatį šlovinsiu, nes jisai mane moko, – *
man širdis jį primena net naktį.
Akyse nuolat Viešpats man stovi, – *
kol jisai mano dešinėje, aš nedrebėsiu. – P.
Dėl to mano širdis džiaugsminga, †
džiūgauja visa mano gyvybė *
ir ilsisi ramiai mano kūnas.
Juk nepaliksi manęs Šeolui, *
neleisi savo teisiajam Duobėj trūnyti. – P.
Tu parodysi man taką, *
kuris į gyvenimą veda.
Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, *
tavo dešinėje – amžina palaima. – P.
Jn 17, 21 P. Aleliuja. – Tegul visi bus viena!
Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,
kad pasaulis įtikėtų,
jog tu esi mane siuntęs! – sako Viešpats. –
P. Aleliuja.
Jn 17, 20–26 Kad jie pasiektų tobulą vienybę
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu, pakėlęs akis į dangų, Jėzus meldėsi:
„Šventasis Tėve, ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose.“
Tai Viešpaties žodis.