Apd 14, 5–18 Mes jums skelbiame, kad nuo šių tuštybių
atsiverstumėte į gyvąjį Dievą
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis Ikonijuje pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi Paulių ir Barnabą iškoneveikti ir užmušti akmenimis. Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė Evangeliją.
Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagyti, garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.
Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!“ Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.
Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir šoko prie minios, šaukdami: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame Gerąją Naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo.“
Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.
Tai Dievo žodis.
Ps 113 B (115), 1–2. 3–4. 15–16 (P.: 1) P. Ne mums, Viešpatie,
o savo vardui garbę atiduoki.
Arba: Aleliuja.
Ne mums, Viešpatie, ne mums †
o savo vardui garbę atiduoki *
dėl savojo gerumo ir ištikimybės.
Kodėl tautos drįsta burnoti: *
„Kurgi yra tas jų Dievas?“ – P.
Mūsų Dievas danguje buvoja; *
jis daro visa, kas jam patinka.
O jų stabai – iš sidabro ir aukso, *
žmonių rankomis jie padaryti. – P.
Būkite palaiminti Viešpaties, *
dangaus ir žemės Kūrėjo.
Dangūs yra Viešpaties dangūs, *
o žemę jis atidavė žmogui. – P.
Jn 14, 26 P. Aleliuja. – Šventoji Dvasia išmokys jus visko
ir viską primins, ką esu jums pasakęs. –
P. Aleliuja.
Jn 14, 21–26 Globėjas, kurį Tėvas atsiųs, išmokys jus visko
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“
Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“
Tai Viešpaties žodis.