Ez 37, 21–28 Juos padarysiu viena tauta
Skaitinys iš pranašo Ezekielio knygos.
Taip kalba Viešpats Dievas: „Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų, pas kurias jie buvo išėję, surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jų pačių kraštą. Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose, – vienas karalius bus jų visų karaliumi. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau nebebus padalyti į dvi karalystes.
Niekad daugiau jie nebesusiterš savo stabais ir bjaurumais ar kitais savo nusikaltimais. Išgelbėsiu juos iš visų atsimetimo darbų, kuriais jie nusidėjo, ir nuvalysiu juos. Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas. Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, – visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus. Jie gyvens krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui ir kuriame gyveno jūsų protėviai, – jie ir jų vaikai, ir jų vaikų vaikai ten gyvens per amžius, ir mano tarnas Dovydas amžinai bus jų vadas. Sudarysiu su jais taikos sandorą, – ji bus su jais amžina sandora. Laiminsiu juos ir pagausinsiu, pastatysiu amžiams tarp jų sau šventovę. Tarp jų bus mano Padangtė. Aš būsiu jų Dievas ir jie bus mano tauta. Tuomet tautos žinos, kad aš, Viešpats, pašventinu Izraelį ir mano šventovė bus tarp jų per amžius’.“
Tai Dievo žodis.
Jer 31, 10. 11–12ab. 13 (P.: plg. 10d) P. Viešpats mus saugos kaip piemuo savo kaimenę.
Klausykitės, tautos, Viešpaties žodžio! *
Skelbkite jį tolimuose pajūriuos!
Sakykite: „Tas, kuris išblaškė Izraelį, *
surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę. – P.
Taip, nes Viešpats išgelbėjo Izraelį, *
atpirko jį iš galingesnės už jį rankos.
Jie ateis ir džiūgaus ant Ziono kalno, *
suplauks prie Viešpaties gėrybių. – P.
Linksmai šoks tada merginos *
drauge su senoliais ir jaunikaičiais,
nes jų gedulą džiaugsmu aš pakeisiu, *
džiuginsiu juos ir kenčiančius guosiu“. – P.
Ez 18, 31 Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, –
sako Viešpats, –
kurkite sau naują širdį ir naują dvasią.
Jn 11, 45–56 Kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“
Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.
Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais.
Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“
Tai Viešpaties žodis.
Šiuos skaitinius galima imti bet kurią šios savaitės dieną, ypač B ir C metais, kada V gavėnios sekmadienį evangelija apie Lozorių nebuvo skaitoma.