Sk 21, 4–9 Kas įgeltas pažvelgs į varinį žaltį, – liks gyvas
Skaitinys iš Skaičių knygos.
Anomis dienomis nuo Horo kalno izraelitai leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“
Tada Viešpats pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį ir prieš tave. Užtark pas Viešpatį, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė tad meldėsi už žmones.
Viešpats tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas.“ Mozė tada padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas.
Tai Dievo žodis.
Ps 101 (102), 2–3. 16–18. 19–21 (P.: 2) P. Viešpatie, išgirsk mano maldą
ir mano šauksmas tave tepasiekia.
Viešpatie, išgirsk mano maldą *
ir mano šauksmas tave tepasiekia.
Neslėpk nuo manęs savo veido, *
širdgėlos dieną atsuk man savo ausį –
išgirsk, kai tavęs šaukiuosi, *
skubėki manęs išklausyti. – P.
Tautos pagarbiai bijo Viešpaties vardo, *
tavo garbės – visi žemės karaliai.
Juk Viešpats atstatys Zioną *
ir apsireikš visoj savo didybėj.
Jis atsigręš į maldavimą vargšų, *
jų maldos nepaniekins. – P.
Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, *
kad ir būsimoji tauta garbintų Viešpatį.
„Viešpats pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, – *
iš dangaus Viešpats pažiūrėjo į žemę,
kad išgirstų belaisvių dejonę, *
išlaisvintų pasmerktuosius mirti.“ – P.
Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
Kas jį suranda, bus gyvas per amžius.
Jn 8, 21–30 Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, –
suprasite, kad Aš Esu
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus kalbėjo fariziejams:
„Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti.“
Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“
Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse.“
Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“
Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau.“ Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka.“
Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.
Tai Viešpaties žodis.
Šiuos skaitinius galima imti bet kurią šios savaitės dieną, ypač B ir C metais, kada V gavėnios sekmadienį evangelija apie Lozorių nebuvo skaitoma.