Apd 11, 1–18 Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atgailos malonę,
kad jie gyventų
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, sužinojo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. Todėl kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“ Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti:
„Aš kartą meldžiausi jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą: prie pat manęs nusileido kažkoks rykas, it didžiulė marška už keturių kampų nuleidžiama iš dangaus. Atidžiai įsižiūrėjęs, pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių.
Dar išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’ Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’. Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’ Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų.
Ir tuojau prieš namus, kuriuose mes buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos. Dvasia man įsakė be jokios baimės keliauti su jais. Mane lydėjo šitie šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus. Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk ką į jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis pamokys tave ir visus tavo namiškius, kaip išsigelbėti’.
Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’. Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“
Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų.“
Tai Dievo žodis.
Ps 41 (42), 2–3; Ps 42 (43), 4. 5
(P.: Ps 41 (42), 3a) P. Visa gyvastimi tavęs trokštu, gyvasis Dieve.
Arba: Aleliuja.
Kaip elnė ilgisi vandens šaltinio, *
taip aš ilgiuosi tavęs, o Dieve.
Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; *
kada nueisiu ir Dievo veidą regėsiu? – P.
Siųsk man savąją šviesą ir tiesą, *
tegul jos mane veda, –
teparveda prie šventojo kalno *
į tavąją buveinę! – P.
Tada prie Dievo aukuro žengsiu †
pas savo didžiojo džiugesio Dievą *
ir lyra tave šlovinsiu, Dieve,
mano Dieve. – P.
Jn 10, 14 P. Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats, –
aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. –
P. Aleliuja.
Jn 10, 1–10B ir C metais
Aš – avių vartai
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“
Tai Viešpaties žodis.
Arba: A metais Jn 10, 11–18
Geras ganytojas už avis guldo gyvybę
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus kalbėjo:
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“
Tai Viešpaties žodis.