Išm 2, 1a. 12–22 Pasmerkime jį gėdingai mirčiai
Skaitinys iš Išminties knygos.
Nedorėliai klaidingai samprotavo, sau sakydami:
„Patykokime tad teisiojo žmogaus,
nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams, –
prikaišioja mums nusižengimais Įstatymui
ir kaltina mus už netikusį mūsų auklėjimą.
Jis skelbiasi pažįstąs Dievą
ir save vadina Viešpaties vaiku.
Mums jis gyvas mūsų sumanymų priešas, –
vien jį pamačius, darosi nemalonu,
nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų žmonių
ir jo keliai labai keisti.
Jam mes esame lyg netikri pinigai,
ir mūsų kelių jis vengia kaip purvo.
Jis skelbia, kad teisiųjų likimas yra laimė,
ir giriasi, kad Dievas yra jo tėvas.
Pažiūrėkime tad, ar jo žodžiai yra tikri,
sužinokime, kas jam atsitiks
sulaukus gyvenimo galo.
Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas,
Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos.
Ištikime jį užgaule ir kančia,
kad pažintume jo būdo švelnumą
ir išmėgintume jo kantrybę.
Pasmerkime jį gėdingai mirčiai,
nes, jo paties žodžiais tariant,
Dievas juo pasirūpins.“
Taip jie samprotavo, bet jie klydo,
nes juos apakino jųjų piktumas.
Jie nepažino Dievo paslapčių,
nei vilties dėjo į šventumo atlygį,
nei tikėjo nekaltų sielų garbe.
Tai Dievo žodis.
Ps 33 (34), 17–18. 19–20.
21 ir 23 (P.: 19a) P. Viešpats arti tų, kurie sielvartauja.
Rūsčiai Viešpats atsigręžia į nedoruosius, *
kad išnaikintų žemėje jų atminimą.
Šaukias teisieji pagalbos, o Viešpats jų klausos *
ir iš visų vargų juos išgelbsti. – P.
Viešpats arti tų, kurie sielvartauja, *
ir gelbsti nevilties nukamuotus.
Daugel nelaimių ištinka teisiuosius, *
bet Viešpats iš visų juos išgelbsti. – P.
Saugo visus jų kaulus, *
sulaužytas nebus nė vienas.
Viešpats savo tarnų gyvastį atperka; *
išgelbėtas bus, kas jo prieglobsčio ieško. – P.
Mt 4, 4b Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Jn 7, 1–2. 10. 25–30 Jie norėjo Jėzų suimti, bet dar nebuvo atėjusi jo valanda
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti. Artėjo žydų Palapinių šventė.
Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.
Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis.“
Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs.“
Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.
Tai Viešpaties žodis.
Šiuos skaitinius galima imti bet kurią šios savaitės dieną, ypač B ir C metais, kada IV gavėnios sekmadienį evangelija apie neregio išgydymą nebuvo skaitoma.