Ez 47, 1–9. 12 Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės,
ir visi, kuriuos tas vanduo pasiekė, buvo išgelbėti
Skaitinys iš pranašo Ezekielio knygos.
Anomis dienomis angelas nuvedė mane prie įėjimo į [Viešpaties] Šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po Šventyklos slenksčio rytų link, nes Šventyklos priekis buvo į rytų pusę. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio Šventyklos šono galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplinkui lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame šone.
Vyras, eidamas rytų kryptimi su virve rankoje, atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig kulkšnių. Vėl atmatavo tūkstantį ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig kelių. Vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig juosmens. Vėl atmatavo tūkstantį, jau buvo upė, kurios nebegalėjau pereiti, nes vanduo buvo taip patvinęs, jog reikėjo plaukti, – upė buvo neperbrendama. Jis paklausė mane: „Marusis, ar tu matei?“ Tuomet jis parvedė atgal prie upės kranto.
Eidamas atgal, mačiau ant upės kranto daugybę medžių vienoje ir kitoje pusėje. Jis man paaiškino: „Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą – dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę.
Vandeniui ten nutekėjus, joje knibždėte knibždės žuvų, nes jis taps sveikas, – visa gyvuos, kur tik upė tekės. Ant krantų, abiejose upės pusėse, augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės ir jiems vaisių nepristigs, – kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes jiems vanduo atitekės iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o jų lapai bus vaistas sergantiems.“
Tai Dievo žodis.
Ps 45 (46), 2–3. 5–6. 8–9 (P.: 8) P. Su mumis Galybių Viešpats,
Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!
Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, *
visados varguose artimiausia pagalba.
Todėl nebijosim, nors ir sverdėtų žemė, *
nors ir kalnai griūtų į jūrų gelmę. – P.
Upės srovės džiugina Dievo miestą, *
Aukščiausiojo šventąją buveinę.
Dievas jo viduje, jis nebus sunaikintas, – *
rytui auštant, Dievas ateis į pagalbą. – P.
Su mumis Galybių Viešpats, *
Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!
Ateikite ir pamatykite, ką Viešpats padarė, *
pasižiūrėkite į nuostabius jo darbus žemėj. – P.
Ps 50 (51), 12a. 14a Sukurk man tyrą širdį, o Dieve,
išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki.
Jn 5, 1–3a. 5–16 Žmogus bematant išgijo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.
Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“
Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“
Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto.“
Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“
Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.
Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.
Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šabo dieną.
Tai Viešpaties žodis.
Šiuos skaitinius galima imti bet kurią šios savaitės dieną, ypač B ir C metais, kada IV gavėnios sekmadienį evangelija apie neregio išgydymą nebuvo skaitoma.