Apd 9, 31–42 Bažnyčia vis augo, Šventosios Dvasios globojama
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.
Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėjas; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam tarė: „Enėjau, teišgydo tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.
Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. Kadangi Lyda yra netoli jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“
Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.
Žinia apie įvykį pasklido visoje jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.
Tai Dievo žodis.
Ps 115 (116), 12–13. 14–15. 16–17 (P.: 12) P. Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa,
ką jis taip dosniai man davė?
Arba: Aleliuja.
Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, *
ką jis taip dosniai man davė?
Viešpačiui kelsiu išganymo taurę *
ir šauksiuosi Viešpaties vardo. – P.
Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu *
regint visai jo tautai.
Akyse Viešpaties brangūs *
mirštantys jo ištikimieji. – P.
O Viešpatie, aš tavo tarnas, – *
tau tarnauju, sūnus tavosios tarnaitės.
Mano pančius tu sutraukei. †
Tau atnašausiu dėkojimo auką *
ir šauksiuosi Viešpaties vardo. – P.
Plg. Jn 6, 63c. 68c P. Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai
yra dvasia ir gyvenimas.
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. –
P. Aleliuja.
Jn 6, 60–69 Pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki.“
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“ Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“
Tai Viešpaties žodis.