Apd 8, 26–40 Štai vanduo, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: „Kelkis ir vidurdienį nueik ant vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias.“ Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją.
Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo.“ Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“
Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia.
Rašto skirsnis, kurį jis ką tik skaitė, skelbė: Tarsi avį vedė jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas, todėl nebuvo nuteistas. Kas apsakys jo giminę, jeigu jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!
Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“ Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė Gerąją Naujieną apie Jėzų.
Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo, – tarė eunuchas, kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo.
Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais. O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.
Tai Dievo žodis.
Ps 65 (66), 8–9. 16–17. 20 (P.: 1) P. Šlovinkite Dievą džiaugsmo šūksniais, visos šalys.
Arba: Aleliuja.
Tautos, garbinkite mūsų Dievą, *
skelbkite garsiai jo šlovę.
Jis mums gyvenimą padovanojo *
ir neleido mūsų kojoms suklupti. – P.
Ateikite ir klausykitės, †
visi, pagarbiai bijantieji Dievo, *
apsakysiu, ką jis man padarė.
Garsiai aš jo šaukiausi, *
šlovinimo giesmė buvo man ant liežuvio. – P.
Pagarbintas Dievas, mano maldos neatstūmęs *
ir neatsakęs man savo gerumo. – P.
Jn 6, 51 P. Aleliuja. – Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius. – P. Aleliuja.
Jn 6, 44–51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus kalbėjo miniai:
„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Tai Viešpaties žodis.