Apd 7, 51 – 8, 1a Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis Steponas kalbėjo liaudžiai, jos seniūnams ir Rašto aiškintojams: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte.“
Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.
O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“
Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.
Saulius pritarė Stepono nužudymui.
Tai Dievo žodis.
Ps 30 (31), 3cd–4. 6ab ir 7b ir 8a.
17 ir 21ab (P.: plg. 6a) P. Į tavo rankas, Viešpatie, patikiu savo dvasią.
Arba: Aleliuja.
Būk man prieglobsčio uola – mano tvirtovė, *
galinga pilis man pasislėpti!
Juk esi man ir uola, ir tvirtovė, – *
vesk ir saugok mane dėl savojo vardo. – P.
Tau patikiu savo dvasią, – *
tu mane atperki, Viešpatie, ištikimasis Dieve.
Viešpatie, tik tavimi aš pasitikėsiu. *
Džiūgausiu ir būsiu linksmas. – P.
Gerumo šviesa sužėrėk savo tarnui, *
gelbėk mane savo ištikimąja meile.
Savo Artumo prieglobsty paslepi juos nuo žmonių kėslų, *
apsaugai savo pastogėje nuo priekabių liežuvių. – P.
Jn 6, 35ab P. Aleliuja. – Aš esu gyvybės duona, – sako Viešpats. –
Kas ateina pas mane,
niekuomet nebealks. – P. Aleliuja.
Jn 6, 30–35 Ne Mozė, bet mano Tėvas duoda iš dangaus tikrosios duonos
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu minia klausė Jėzų: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“
Tai Viešpaties žodis.