Apd 6, 8–15 Jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai,
kurios įkvėptas jis kalbėjo
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų.
Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.
Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. Taip jie sukurstė tautą, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą.
Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarėnas išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus.“
Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą [spindintį] tarytum angelo veidą.
Tai Dievo žodis.
Ps 118 (119), 23–24. 26–27. 29–30 (P.: 1b) P. Laimingi, kurie pagal Viešpaties Mokymą gyvena.
Arba: Aleliuja.
Nors didžiūnai suėję prieš mane sąmokslauja, *
tavo įstatais rūpinsis tarnas tavasis.
Tavo įsakai mane žavi, *
jie yra mano patarėjai. – P.
Kai savo siekius tau atvėriau, †
tu išklausei mano maldą; *
mane savo įsakų mokyk.
Padėk man suprasti tavo įsakų kelią, *
ir tavo nuostabiais darbais aš žavėsiuos. – P.
Neleisk man klystkeliuos klaidžiot, *
būk man geras ir savo Įstatymą aiškink.
Ištikimybės kelią esu pasirinkęs, *
man kelrodis – tavo sprendimai. – P.
Mt 4, 4b P. Aleliuja. – Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.
Jn 6, 22–29 Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,
bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Po to, kai Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių, jo mokiniai matė jį, einantį ežero paviršiumi. Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos.
Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, jie lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“
Tai Viešpaties žodis.