Apd 5, 34–42 Ėjo džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo
užsitarnavo panieką
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis taryboje pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus ir prabilo:
„Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jis subūrė apie keturis šimtus šalininkų, bet buvo užmuštas, visi jo bičiuliai išsisklaidė ir nuėjo niekais. Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė dalį žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.
Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ Ir taryba paklausė jo patarimo.
Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti Gerąją Naujieną apie Jėzų – Mesiją.
Tai Dievo žodis.
Ps 26 (27), 1. 4. 13–14 (P.: plg. 4ab) P. Vieno teprašau Viešpaties –
Viešpaties Namuose gyventi.
Arba: Aleliuja.
Viešpats – mano šviesa ir pagalba, *
ko gi turėčiau bijotis?
Viešpats – mano gyvenimo tvirtovė, *
prieš ką turėčiau drebėti? – P.
Vieno teprašau Viešpaties, tik vieno tetrokštu – †
Viešpaties Namuose gyventi *
kiekvieną savo gyvenimo dieną,
Viešpaties žavumu gėrėtis *
ir lankyti jo Šventyklą. – P.
Tikiu, kad patirsiu Viešpaties gerumą *
gyvųjų pasauly.
Pasitikėk Viešpačiu ir būk ištvermingas! *
Turėki drąsos ir Viešpačiu pasikliauki! – P.
Mt 4, 4b P. Aleliuja. – Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.
Jn 6, 1–15 Davė išdalyti visiems ten sėdintiems, kiek kas norėjo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė ženklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“ Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Tai Viešpaties žodis.