Apd 5, 27–33 Mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis, atsivedę apaštalus, tarnai pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują.“
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems.“
Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti.
Tai Dievo žodis.
Ps 33 (34), 2 ir 9. 17–18. 19–20 (P.: 7a) P. Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išklausė.
Arba: Aleliuja.
Visuomet aš Viešpatį garbinsiu, *
aidės jo šlovė be paliovos mano lūpom.
Išbandykit ir patys patirkit, †
koks geras yra Viešpats. *
Laimingas žmogus, užuovėją pas jį atradęs! – P.
Rūsčiai Viešpats atsigręžia į nedoruosius, *
kad išnaikintų žemėje jų atminimą.
Šaukias teisieji pagalbos, o Viešpats jų klausos *
ir iš visų vargų juos išgelbsti. – P.
Viešpats arti tų, kurie sielvartauja, *
ir gelbsti nevilties nukamuotus.
Daugel nelaimių ištinka teisiuosius, *
bet Viešpats iš visų juos išgelbsti. – P.
Jn 20, 29 P. Aleliuja. – Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei, –
sako Viešpats. –
Palaiminti, kurie tiki nematę! – P. Aleliuja.
Jn 3, 31–36 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko. Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas.
Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.
Tai Viešpaties žodis.