Apd 4, 23–31 Jiems pasimeldus, visi prisipildė Šventosios Dvasios
ir ėmė drąsiai skelbti Dievo Žodį
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis, paleisti Petras ir Jonas atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir seniūnai. Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi:
„Valdove, tu sukūrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Tu esi taręs per Šventąją Dvasią savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją.
Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi.
O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį. Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai.“
Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.
Tai Dievo žodis.
Ps 2, 1–3. 4–6. 7–9 (P.: plg. 12d) P. Laimingi visi, kurie prie tavęs, Viešpatie, glaudžias.
Arba: Aleliuja.
Ko gi niršta gentys, *
ko tautos veltui maištauja?
Žemės karaliai ruošiasi mūšiui, †
valdovai eina iš vieno *
prieš Viešpatį ir jo Mesiją:
„Jų priespaudos grandines sudaužykim *
ir sutraukykim jų pančius!“ – P.
Bet aukštybių soste sėdintis juokias; *
pasityčioja iš jų Viešpats.
Paskui jis pratrūksta ant jų įniršęs, *
savo pykčiu sukeldamas šiurpą:
„Juk aš pasodinau soste savo karalių *
ant Ziono – savo šventojo kalno!“ – P.
Viešpaties įsaką aš paskelbsiu. †
Viešpats man tarė: „Sūnus tu mano, *
pagimdęs esu tave šiandien.
Prašyk manęs, ir tautas tavo paveldu padarysiu, *
visus žemės pakraščius – tau dovanosiu.
Geležiniu skeptru galėsi joms kirsti, *
kaip molio indus į šukes daužyti.“ – P.
Kol 3, 1 P. Aleliuja. – Jeigu esate su Kristumi prikelti,
siekite to, kas aukštybėse,
kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. –
P. Aleliuja.
Jn 3, 1–8 Jei kas neatgims, negalės regėti Dievo Karalystės
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės.“
Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“
Tai Viešpaties žodis.