Mch 7, 14–15. 18–20 Visas mūsų nuodėmes į jūros gelmę sumesi
Skaitinys iš pranašo Michėjo knygos.
Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą, tavojo paveldo kaimenę, gyvenančią atskirai miške, sodų krašto viduje. Tesigano Bašane ir Gileade kaip senovės dienomis. Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis, dabar parodyk jam nuostabius darbus.
Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.
Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes, – įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes. Parodysi atsidavimą Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis.
Tai Dievo žodis.
Ps 102 (103), 1–2. 3–4. 9–10.
11–12 (P.: 8a) P. Viešpats yra mylintis ir gailestingas.
Šlovink Viešpatį, mano siela, *
ir visa mano esybė tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, *
ir neužmiršk, koks jisai geras. – P.
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes *
ir visas tavo negales išgydo,
jis atperka iš Duobės tavo gyvastį, *
apsupa tave gailestingumu ir meile. – P.
Ne visą laiką jis barsis, *
ne amžinai bus įširdęs.
Baudžia jis mus ne pagal mūsų nuodėmių dydį, *
ne pagal kaltes mums atmoka. – P.
Kaip aukštai yra dangūs virš žemės, *
taip didis yra jo gerumas jo pagarbiai bijantiesiems;
kaip Rytai nuo Vakarų yra nutolę, *
taip toli jis mūsų nuodėmes išsklaido. – P.
Lk 15, 18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu:
„Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“
Lk 15, 1–3. 11–32 Šis tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“
Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’
Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“
Tai Viešpaties žodis.