Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28 Antai ir svajotojas ateina.
Tad imkime ir užmuškime jį
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Izraelis mylėjo Juozapą labiau negu bet kurį kitą savo vaikų, nes jis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis.
Broliai, matydami, kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius, jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.
Kartą, kai jo broliai buvo nuvarę savo tėvo kaimenę ganytis prie Šechemo, Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, tu žinai, gano prie Šechemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos.“ Juozapas tat pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane.
O šie pastebėjo jį iš toli ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, jie ėmė tartis jį nužudyti. Vieni kitiems jie sakė: „Va ateina tas svajotojas! Eime užmuškime jį ir įmeskime į kurią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas iš jo sapnų išeis.“
Bet Reubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės.“ Reubenas jiems kalbėjo: „Neišliekite kraujo! Įmeskite jį va į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nepakelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.
Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė jo apdarą – puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs, o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo. Jie susėdo valgyti. Žvalgydamies pamatė išmaeliečių karavaną, ateinantį iš Gileado, su guma, balzamu ir sakais apkrautais kupranugariais, ir keliaujantį į Egiptą. Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują? Eime, verčiau parduokime jį išmaeliečiams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk yra mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė.
Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą, iškeldami jį iš duobės, ir pardavė jį išmaeliečiams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.
Tai Dievo žodis.
Ps 104 (105), 16–17. 18–19.
20–21 (P.: 5a) P. Atsiminkite Viešpaties padarytus
nuostabiuosius darbus.
Anai žemei jis badą užleido, *
visus maisto išteklius sunaikino.
Siuntė prieš tai jiems vyrą – *
Juozapą, parduotą vergijon. – P.
Supančiotos buvo jo kojos, *
grandinė užnerta ant kaklo.
Bet išsipildė jo pranašystė, *
kol Viešpaties žodis jį bandė. – P.
Karalius liepė jį paleisti, *
išlaisvino jį tautų valdovas.
Savo namų viešpačiu jį padarė. *
ir valdytoju visų savo turtų. – P.
Plg. Jn 3, 16 Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki,
turėtų amžinąjį gyvenimą.
Mt 21, 33–43. 45–46 Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį!
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“
Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“
Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.
Tai Viešpaties žodis.