Jer 17, 5–10 Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki;
laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki
Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos.
Viešpats taip sako:
„Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.
Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja.
Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo kelią, pagal jo darbų vaisius.“
Tai Dievo žodis.
Ps 1, 1–2. 3. 4 ir 6 (P.: Ps 39, 5a) P. Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs.
Laimingas, kuris neklauso nedorų patarimų, †
kas vengia nusidėjėlių kelio *
ir nebendrauja su pašaipūnais,
o Viešpaties Įstatymu džiaugias *
ir šnabžda jo Mokymą dieną ir naktį. – P.
Jisai yra lyg medis, †
prie sraunių vandenų pasodintas, *
duodantis vaisių laikui atėjus;
jo lapai nevysta. *
Jei ko imasi, viskas jam sekas. – P.
Ne tokie yra nedorėliai, – *
jie lyg pelai, blaškomi vėjo!
Nes Viešpats globoja teisiųjų kelią, *
o piktadariai į pražūtį eina. – P.
Plg. Lk 8, 15 Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo
taurioje ir geroje širdyje
ir duoda vaisių kantrumu.
Lk 16, 19–31 Tu atsiėmei gėrybes, o Lozorius – nelaimes.
Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu Jėzus pasakė fariziejams:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.’
Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.’
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’
Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.’
Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’.“
Tai Viešpaties žodis.