Iz 35, 1–10 Pats Dievas ateis ir mus išgelbės
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija jinai žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie Viešpaties šlovę matys, didingumą mūsų Dievo.
Duokite jėgų pavargusioms rankoms, paremkite drebančius kelius, sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų išgelbėti.“
Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės. Išdeginti smėlynai ežeru pavirs, ištroškusi žemė taps šaltiniais vandens. Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė, žaliuos nendrės, žels meldai.
Ir vieškelis ten eis. Jis bus vadinamas šventuoju Keliu. Kas netyras, negalės juo eiti, ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo žengia. Nebus ten jokio liūto, joks plėšrus žvėris juo nesibastys, – nė vieno jų ten neužtiksi. Juo keliaus tik atpirktieji. Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Zioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys.
Tai Dievo žodis.
Ps 84 (85), 9ab–10. 11–12. 13–14
(P.: plg. Iz 35, 4d) P. Štai mūsų Dievas ateina mūsų išgelbėti.
Klausausi, ką Viešpats Dievas kalba; *
jis skelbia ramybę tautai – savo ištikimiesiems.
Iš tikrųjų arti yra išgelbėjimas †
visiems, kurie pagarbiai jo bijo, *
kad jo Garbė mūsų krašte pasiliktų. – P.
Susitiks tiesa ir ištikimoji meilė, *
bučiuosis ramybė ir teisumas.
Žels teisybė iš žemės, *
žvelgs iš dangaus Dievo teisumas. – P.
Tikrai Viešpats suteiks, kas gera, *
ir mūsų žemė duos gausų derlių.
Žengs jo priekyje teisumas, *
nutiesdamas taką jo žingsniams. – P.
P. Aleliuja. – Štai ateis Karalius, valdantis žemę, –
jis pats nuims nuo mūsų vergovės jungą. –
P. Aleliuja.
Lk 5, 17–26 Šiandien matėme nuostabių dalykų
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Vieną dieną Jėzus mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.
Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“
Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“
O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.
Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“
Tai Viešpaties žodis.