Iz 11, 1–10 Ant jo ilsėsis Viešpaties Dvasia
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Aną dieną iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – jo džiugesys bus Viešpaties baimė.
Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui. Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta.
Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta.
Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga.
Tai Dievo žodis.
Ps 71 (72), 1–2. 7–8. 12–13. 17 (P.: plg. 7) P. Žydės jo dienomis visuotinė taika ir teisumas per amžius.
Dieve, suteik savo teisingumo karaliui *
ir teisumo – karaliaus sūnui,
kad teistų teisingai tavąją tautą *
ir tavo skriaudžiamuosius teisiai. – P.
Žydės jo dienomis visuotinė taika ir teisumas, *
kol švies padangėj mėnulis.
Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros, *
ir nuo upės ligi žemės krašto. – P.
Jis juk beturtį gelbsti, kai jo šaukias, *
ir nuskriaustąjį, kuriam nepadeda niekas.
Vargšais jis rūpinas ir bedaliais, – *
varguolių gyvastį gelbės. – P.
Amžiams teišlieka karaliaus vardas; *
tetveria jo garsas taip ilgai kaip saulė.
Juo palaiminti tebūna visi mirtingieji, *
teskelbia jį laimingu visos tautos. – P.
P. Aleliuja. – Štai mūsų Viešpats ateis galingas,
ir jo tarnų akys išvys šviesą. – P. Aleliuja.
Lk 10, 21–24 Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti.“
Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
Tai Viešpaties žodis.