DIDŽIOJI SAVAITĖ

KRISTAUS KANČIOS – VERBŲ SEKMADIENIS (C/_ABC) (p. 597)

✠ = Jėzus; P = pasakotojas; B = bičiuliai ir mokiniai; M = minia; K = kiti veikėjai

Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę 

P Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: ✠ „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ 

P Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: ✠ „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo Karalystė.“ 

Tai darykite mano atminimui 

P Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ✠ „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ P Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: ✠ „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

Vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus bus išduotas! 

Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ P Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti. 

Aš jūsų tarpe esu kaip tas, kuris patarnauja 

Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: ✠ „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. 

Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano Karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių. 

Tu savo ruožtu stiprink brolius! 

Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ 

P Petras atsiliepė: B „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ 

P Bet Jėzus atsakė: ✠ „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs.“ 

Manyje privalo išsipildyti, kas parašyta 

P Jis paklausė juos: ✠ „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ 

P Jie atsakė: B „Nieko netrūko“. 

P Tada jis tęsė: ✠ „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.“ 

P Apaštalai tarė: B „Viešpatie, štai čia pora kalavijų.“ 

P Jis atsakė: ✠ „Gana!“ 

Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi 

P Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Ïkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: ✠ „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ 

P Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ✠ „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ P Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. 

Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: ✠ „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ 

Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų! 

P Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: ✠ „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 

P Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: B „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ P Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: ✠ „Liaukitės! Gana!“ P Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. 

Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: ✠ „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.“ 

Petras išėjo laukan ir graudžiai pravirko 

P Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: K „Ir šitas buvo kartu su juo.“ 

P Bet jis išsigynė: B „Moterie, nepažįstu jo!“ 

P Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: K „Ir tu esi iš jų.“ 

P Petras atkirto: B „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ 

P Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: K „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ 

P Petras atsakė: B „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai.“ P Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. 

Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko. 

Pranašauk, kas tave užgavo! 

Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, jie klausinėjo: K „Pranašauk, kas tave užgavo!“ P Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį. 

Jie liepė atvesti Jėzų į savo tribunolą 

Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: K „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ 

P Jėzus atsiliepė: ✠ „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“ 

P Tada jie visi sujudo klausti: K „Tai tu esi Dievo Sūnus?“

P O jis atsakė: ✠ „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“

P Tuomet jie tarė: K „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“

P Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. 

Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės 

Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: K „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“ 

P Tada Pilotas paklausė: K „Ar tu esi žydų karalius?“

P Jėzus jam atsakė: ✠ „Taip yra, kaip sakai.“

P Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: K „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.“

P Bet jie vis atkakliau tvirtino: K „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia.“ 

P Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. 

Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė 

Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi. 

Pilotas atidavė Jėzų jų valiai 

Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: K „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“ 

P Tuomet jie visi ėmė šaukti: M „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ P O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. 

Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: M „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ 

P Tada jis trečią kartą klausė: K „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“ P Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn. 

Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai. 

Jeruzalės dukros, ne manęs verkite 

Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 

Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: ✠ „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! Ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ 

P Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai. 

Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą 

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: ✠ „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ P Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. 

Šitas yra žydų karalius 

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: K „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ 

P Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: K „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ 

P Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“ 

Dar šiandien su manimi būsi rojuje 

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: K „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ 

P Antrasis sudraudė jį: K „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ P Ir jis tarė: K „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ 

P Jėzus jam atsakė: ✠ „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ 

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią 

P Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: ✠ Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. P Ir su tais žodžiais numirė. 

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.

P Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: K „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ P Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. 

Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė. 

Juozapas paguldė Jėzaus kūną uoloje iškaltame kapo rūsyje 

Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo Karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui. 

Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas. 

✠ = Jėzus; P = pasakotojas; B = bičiuliai ir mokiniai; M = minia; K = kiti veikėjai

 

P Anuo metu visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. 

Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės 

Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: K „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“ 

P Tada Pilotas paklausė: K „Ar tu esi žydų karalius?“ 

P Jėzus jam atsakė: ✠ „Taip yra, kaip sakai.“ 

P Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: K „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.“ 

P Bet jie vis atkakliau tvirtino: K „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia.“ 

P Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. 

Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė 

Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi. 

Pilotas atidavė Jėzų jų valiai 

Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: K „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“ 

P Tuomet jie visi ėmė šaukti: M „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ P O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. 

Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: M „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ 

P Tada jis trečią kartą klausė: K „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“ P Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn. 

Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai. 

Jeruzalės dukros, ne manęs verkite 

Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 

Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: ✠ „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! Ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ 

P Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai. 

Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą 

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: ✠ „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ P Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. 

Šitas yra žydų karalius 

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: K „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ 

P Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: K „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ 

P Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“ 

Dar šiandien su manimi būsi rojuje 

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: K „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ 

P Antrasis sudraudė jį: K „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ P Ir jis tarė: K „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ 

P Jėzus jam atsakė: ✠ „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ 

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią 

P Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: ✠ Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. P Ir su tais žodžiais numirė. 

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.

P Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: K „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ P Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. 

Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.