Apd 5, 27b–32. 40b–41 Mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują.“
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems.“
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.
Tai Dievo žodis.
Ps 29 (30), 2 ir 4. 5 ir 6.
11 ir 12a ir 13b (P.: 2a) P. Aukštinsiu, Viešpatie, tavo didybę,
nes tu mane apgynei.
Arba: Aleliuja.
Aukštinsiu, Viešpatie, tavo didybę, nes tu mane apgynei, *
neleidai džiūgauti mano priešams.
Viešpatie, tu išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo, – †
iš mirties nasrų mane tu ištraukei, *
nors buvau su visais pakeliui aš į Duobę. – P.
Giedokite Viešpačiui šlovę, jo ištikimieji, *
dėkokite jam prisiminę, koks jisai šventas!
Jo įniršis tęsias tik mirksnį, *
o visą gyvenimą – jo gerumas.
Ašaros gali lietis per naktį, *
bet su aušra sugrįžta džiaugsmas. – P.
Išgirsk mane, Viešpatie, būk maloningas! *
Viešpatie, tu man padėki!“
Tu mano raudą pavertei į džiaugsmą, †
Viešpatie, tu esi mano Dievas, – *
tau dėkosiu per amžius! – P.
Apr 5, 11–14 Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią ir lobį
Skaitinys iš Apreiškimo
šventajam apaštalui Jonui.
Aš, Jonas, regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. Jie skelbė skambiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią ir turtus, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ Keturios būtybės kartojo: „Amen!“, o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.
Tai Dievo žodis.
P. Aleliuja. – Prisikėlė Kristus, kuris visa sukūrė
ir žmonių giminės pagailėjo. – P. Aleliuja.
Ilgoji forma Jn 21, 1–19
Trumpoji forma Jn 21, 1–14 Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi ir žuvies
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
Tie atsakė: „Ne“.
Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų.“ Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.
Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“
Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“
Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“
Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“
Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“
Tai Viešpaties žodis.