Antrasis sekmadienis po Sekminių
Pr 14, 18–20 Atnešė duonos ir vyno
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Anomis dienomis Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Jis palaimino Abramą, tardamas: „Tepalaimina Abramą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas! Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus.“ Abramas jam davė nuo visko dešimtinę.
Tai Dievo žodis.
Ps 109 (110), 1. 2. 3. 4 (P.: 4bc) P. Tu Kunigas amžiams, kaip Melchizedekas.
Viešpaties žodis mano viešpačiui: †
„Sėskis mano dešinėje, *
kol tavo priešus patiesiu tau po kojom.“ – P.
Viešpats duos tau galybės skeptrą iš Ziono: *
„Valdyk tave apsupusius priešus!“ – P.
Buvai karališkai orus nuo pat gimimo, †
šventoji garbė lydėjo tave nuo įsčių, *
nuo aušros tavo jaunystės. – P.
Viešpats prisiekė ir nesigaili: *
„Tu kunigas amžiais, kaip Melchizedekas.“ – P.
1 Kor 11, 23–26 Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės,
jūs skelbiate Viešpaties mirtį
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Pirmojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.
Tai Dievo žodis.
Neprivaloma, ir giedoti ją galima arba visą ištisai, arba nuo žodžių: *Angelų šlovingą duoną.
Nuo saulėtojo Ziono
iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi
skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną
Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga,
iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji,
šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas,
naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė,
vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj
Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną,
skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas:
duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki –
jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga,
išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas,
Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas,
net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas –
Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas:
ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas:
ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly,
ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, –
garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti,
ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti,
bet esmė nesumažės.
* Angelų šlovingą duoną,
mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę,
tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių:
manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio,
Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas,
Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali,
žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.
Jn 6, 51 P. Aleliuja. – Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius. – P. Aleliuja.
Lk 9, 11b–17 Visi valgė iki pasisotino
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu Jėzus kalbėjo miniai apie Dievo Karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje.“ Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai.“
O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ Jie taip padarė ir visus susodino.
Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių.
Tai Viešpaties žodis.