Sekmadienis po sausio 6 d.
Viską, išskyrus Evangeliją, galima imti ir iš A metų, p. 112.
Iz 40, 1–5, 9–11 Viešpaties šlovė bus apreikšta, visa žmonija ją išvys.
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
„Paguoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes.“
Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais. Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats Viešpats savo lūpomis pažadėjo!“
Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ Štai Viešpats Dievas ateina su galybe, jojo ranka – valdinga. Atlygį štai jis turi su savimi, o algą moka į priekį. Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.“
Tai Dievo žodis.
Ps 103 (104), 1b–2. 3–4. 24–25.
27–28. 29–30 (P.: plg. 1) P. Šlovink Viešpatį, mano siela, – jis yra be galo didis!
Viešpatie, mano Dieve, esi be galo didis! †
Apsisiautęs šviesa lyg apsiaustu. *
Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą. – P.
Savo buveinės sijas viršum vandenų iškėlei. †
Iš debesų pasidarei sau vežimą, *
ant audros sparnų tu keliauji.
Tavo pasiuntiniai – lakūs vėjai, *
tau tarnauja žaibuojančios liepsnos. – P.
Viešpatie, kokia tavo kūrinių įvairovė! *
Kaip išmintingai visus juos sukūrei!
Tavo kūrinių pripildyta žemė. *
Štai jūra, plati ir bekraštė,
knibžda joje be skaičiaus – *
maži ir dideli gyvūnai. – P.
Visi iš tavęs jie laukia peno, *
kad duotumei, metui atėjus.
Tu duodi jiems, o jie viską ima, *
kai ištiesi ranką – jie sotūs gėrybėm. – P.
Tau veidą paslėpus, ūmai sunerimsta, †
jei alsavimą atimi, jie miršta *
ir sugrįžta į dulkes.
Kai atsiunti savo dvasią, jie vėl atgyja, – *
taip tu atnaujini žemės veidą. – P.
Tit 2, 11–14; 3, 4–7 Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu
ir atnaujinančiu nuplovimu
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško Titui.
Mylimasis! Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.
Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.
Tai Dievo žodis.
Plg. Lk 3, 16 P. Aleliuja. – Ateina už mane galingesnis, – sako Jonas. –
Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. –
P. Aleliuja.
Lk 3, 15–16. 21–22 Kai Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu, stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“
Tai Viešpaties žodis.