Visus skaitinius galima imti ir iš A metų, p. 135.
Iz 43, 16–21 Štai kuriu nauja: savajai tautai duosiu atsigerti
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Taip kalba Viešpats, kuris per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką, kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus, – galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla – užgesę, išblėsę kaip dagtis:
„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo! Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes.
Man teiks garbę laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai, nes aš duodu vandens dykumoje ir upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai. Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę.“
Tai Dievo žodis.
Ps 125 (126), 1–2ab. 2cd–3. 4–5. 6 (P.: 3) P. Viešpats mums didžių dalykų padarė, –
kokie mes buvom laimingi!
Kai Viešpats Ziono tremtinius parvedė, *
mums atrodė lyg sapnas.
Kaip tuomet juokėsi mūsų burnos, *
ir džiaugsmu spragėjo liežuvis! – P.
Tautos tuomet kalbėjo: *
„Viešpats padarė jiems didžių dalykų!“
Iš tikrų jų Viešpats mums didžių dalykų padarė, – *
kokie mes buvom laimingi! – P.
Viešpatie, klestėjimą mums vėl sugrąžinki, *
kaip vandenis į išdžiūvusias upes Negebo.
Kas ašarodamas sėja, *
džiūgaudamas nusiima derlių. – P.
Eina žmogus ir verkia, *
sėklą nešdamas sėjai,
o sugrįš su džiaugsmu namolei, *
derlingu nešinas pėdu. – P.
Fil 3, 8–14 Dėl Kristaus aš ryžausi visko netekti,
noriu panašiai kaip jis numirti
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško filipiečiams.
Broliai ir seserys!
Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.
Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai ir seserys, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.
Tai Dievo žodis.
Plg. Jl 2, 12–13 Dabar grįžkite pas mane visa savo širdimi, –
sako Viešpats, – nes aš maloningas ir gailestingas.
Jn 8, 1–11 Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresnių jų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.
Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“
Tai Viešpaties žodis.