Visus skaitinius galima imti ir iš A metų, p. 129.
Joz 5, 9a. 10–12 Dievo tauta, įžengusi į pažadėtąją žemę, švenčia Paschą
Skaitinys iš Jozuės knygos.
Anomis dienomis Viešpats tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą.“
Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraeliečiai atnašavo Perėjimo auką keturioliktos mėnesio dienos vakarą. Rytojaus dieną po Perėjimo aukos, kaip tik tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus.
Tą pačią dieną, kai jie valgė iš krašto derliaus, izraeliečiai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių.
Tai Dievo žodis.
Ps 33 (34), 2–3. 4–5. 6–7 (P.: 9a) P. Išbandykit ir patys patirkit, koks geras yra Viešpats.
Visuomet aš Viešpatį garbinsiu, *
aidės jo šlovė be paliovos mano lūpom.
Viešpačiu didžiuojasi mano siela. – *
romieji girdės tai ir džiaugsis. – P.
Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, *
aukštinkime išvien jo vardą!
Kreipiaus į Viešpatį, ir jis man atsakė, *
išgelbėjo mane iš visų mano baimių. – P.
Pažvelkit į jį ir pralinksmėkit, – *
niekada nereikės kęsti jums gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išklausė, *
iš visų vargų jį išgelbėjo. – P.
2 Kor 5, 17–21 Dievas mus per Kristų sutaikino su savimi
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Antrojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.
Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.
Tai Dievo žodis.
Lk 15, 18Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu:
„Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“
Lk 15, 1–3. 11–32 Šis tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusid
ėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’
Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“
Tai Viešpaties žodis.