Pr 15, 5–12. 17–18 Dievas sudaro sandorą su ištikimuoju Abraomu
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Išsivedė Dievas Abramą laukan ir tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“ Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu.
Tuomet jis jam tarė: „Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.“
„Viešpatie, Dieve, – jis paklausė, – kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?“
Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį.“
Jis visus juos parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abramas juos nuvaikė. Saulei leidžiantis, Abramą apėmė didelis miegas, ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa.
Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną Viešpats sudarė su Abramu sandorą tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės lig didžiosios upės – Eufrato upės.“
Tai Dievo žodis.
Ps 26 (27), 1. 7–8. 9. 13–14 (P.: 1a)P. Viešpats – mano šviesa ir pagalba.
Viešpats – mano šviesa ir pagalba, *
ko gi turėčiau bijotis?
Viešpats – mano gyvenimo tvirtovė, *
prieš ką turėčiau drebėti? – P.
Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuosi, *
būk man maloningas, mane išklausyki!
Mano širdis man kalba: „Jo veido ieškoki.“ *
Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau! – P.
Nuo manęs savo veido neslėpki, *
supykęs neatstumk savo tarno.
Tu buvai man pagalba, – manęs neatmeski, *
neapleiski, Dieve, Gelbėtojau mano! – P.
Tikiu, kad patirsiu Viešpaties gerumą *
gyvųjų pasauly.
Pasitikėk Viešpačiu ir būk ištvermingas! *
Turėki drąsos ir Viešpačiu pasikliauki! – P.
Ilgoji forma Fil 3, 17 – 4, 1
Trumpoji forma Fil 3, 20 – 4, 1 Kristus padarys mus panašius į savo garbingąjį kūną
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško filipiečiams.
Broliai ir seserys!
Visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.
Tuo tarpu
mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.
Taigi, mano broliai ir seserys, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, – tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!
Tai Dievo žodis.
Plg. Mt 17, 5 Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas:
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite!“
Lk 9, 28b–36 Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.
Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.
Tai Viešpaties žodis.