Išm 9, 13–19 Kas gali suvokti ko Viešpats nori?
Skaitinys iš Išminties knygos.
Kas gali žinoti Dievo užmojį?
Kas gali suvokti ko Viešpats nori?
Juk mirtingųjų svarstymai nieko verti
ir mūsų sumanymai nepatikimi,
nes mūsų irus kūnas nusveria sielą
ir ši molinė pastogė slopina neramų protą.
Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje,
ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka,
bet kas ištyrė tai, kas yra danguje?
Kas būtų sužinojęs tavo užmojį,
jeigu tu nebūtum davęs išminties
ir siuntęs savo šventosios dvasios iš aukštybių?
Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti,
žmonės išmokyti, kas tau malonu,
ir išgelbėti išmintimi.
Tai Dievo žodis.
Ps 89 (90), 3–4. 5–6. 12–13. 14 ir 17 (P.: 1) P. Viešpatie, buvai mūsų priebėga
amžiuos kartoms besikeičiant.
Tu sugrąžini mus į dulkes, *
sakydamas: „Grįžkite, mirtingieji.“
Juk tau lyg viena diena ir tūkstantis metų, – †
tarsi vakarykštė diena, jau praėjus, *
lyg vienos nakties sargyba. – P.
Tu užputi žmonių gyvenimą kaip sapną; *
jie tartum žolės, išdygstančios auštant, –
rytą sužaliuoja ir žydi, – *
o vakarop nuvysta ir sudžiūsta. – P.
Išmokyk mus savo dienas suskaičiuoti, *
kad įgytume išmintingą širdį.
Viešpatie, sugrįžk! Ar ilgai dar? *
Būki savo tarnams gailestingas. – P.
Savo gerumu pasotink mus auštant, †
kad giedotume iš džiaugsmo *
per dienų dienas, kol gyvensim.
Viešpaties, mūsų Dievo, malonė visur mus telydi: †
padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, – *
mūsų triūsą palaimink. – P.
Fm 9b–10. 12–17 Priimk jį jau ne kaip vergą, o kaip mylimą brolį
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško Filemonui.
Brangusis!
Aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau būdamas surakintas, – už Onesimą. Siunčiu tau jį kaip savo širdį. Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos, tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tarytum iš prievartos. Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis. Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane.
Tai Dievo žodis.
Ps 118 (119), 135 P. Aleliuja. – Savo veidu apšviesk mane, tavo tarną,
įstatų savo išmokyk. – P. Aleliuja.
Lk 14, 25–33 Kuris neatsižada visos savo nuosavybės, – negali būti mano mokinys
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.
Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti.’
Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.“
Tai Viešpaties žodis.