1 Kar 8, 41–43 Kai melstis ateis svetimšalis, tu jį išklausyk
Skaitinys iš Pirmosios Karalių knygos.
Anomis dienomis Saliamonas šventykloje meldėsi: „Kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, nes jis išgirs apie tavo didį vardą, galingą kumštį ir ištiestą ranką; kai jis ateis melstis šiuose Namuose, tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą bei garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu yra vadinami Namai, kuriuos pastačiau.“
Tai Dievo žodis.
Ps 116 (117), 1. 2 (P.: Mk 16, 15)P. Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.
Arba: Aleliuja.
Šlovinkite Viešpatį, visos tautos! *
Aukštinkite jį, visos šalys! – P.
Tikrai didis mums Viešpaties gerumas *
ir amžina jo ištikimybė. – P.
Gal 1, 1–2. 6–10 Norėdamas patikti žmonėms, aš nebūčiau Kristaus tarnas
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško galatams pradžios.
Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo, ir visi su manimi esantys broliai – Galatijos Bažnyčioms.
Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, – nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją.
Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!
Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.
Tai Dievo žodis.
Jn 3, 16 P. Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki,
turėtų amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.
Lk 7, 1–10 Nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu, baigęs visus pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.
Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą.“
Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro.“
Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.“ Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.
Tai Viešpaties žodis.