Antrasis sekmadienis po Sekminių
Iš 24, 3–8Tai kraujas sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats
Skaitinys iš Išėjimo knygos.
Anomis dienomis Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats pasakė!“
Tada Mozė surašė visus Viešpaties žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių. Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo atnašas Viešpačiui.
Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. o žmonės sakė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs!“
Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius.“
Tai Dievo žodis.
Ps 115 (116 B), 12–13. 15 ir 16bc.
18–19 (P.: 13)P. Kelsiu išganymo taurę
ir šauksiuosi Viešpaties vardo.
Arba: Aleliuja.
Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, *
ką jis taip dosniai man davė?
Viešpačiui kelsiu išganymo taurę *
ir šauksiuosi Viešpaties vardo. – P.
Akyse Viešpaties brangūs *
mirštantys jo ištikimieji.
Aš tau tarnauju, sūnus tavosios tarnaitės. *
Mano pančius tu sutraukei. – P.
Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu *
regint visai jo tautai –
Viešpaties Namų atšlainiuos, *
tavo viduryje, Jeruzale! – P.
Žyd 9, 11–15Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę
Skaitinys iš Laiško žydams.
Broliai ir seserys!
Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.
Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.
Ir todėl jis yra Naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą.
Tai Dievo žodis.
Neprivaloma, ir giedoti ją galima arba visą ištisai, arba nuo žodžių: *Angelų šlovingą duoną.
Nuo saulėtojo Ziono
iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi
skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną
Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga,
iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji,
šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas,
naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė,
vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj
Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną,
skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas:
duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki –
jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga,
išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas,
Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas,
net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas –
Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas:
ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas:
ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly,
ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, –
garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti,
ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti,
bet esmė nesumažės.
* Angelų šlovingą duoną,
mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę,
tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių:
manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio,
Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas,
Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali,
žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.
Jn 6, 51P. Aleliuja. – Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius. – P. Aleliuja.
Mk 14, 12–16. 22–26Tai mano kūnas. Tai yra mano kraujas
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo Karalystėje.“
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
Tai Viešpaties žodis.