Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18 Mūsų tikėjimo protėvio Abraomo auka
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Anomis dienomis Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“
Jis atsiliepė: „Aš čia.“ – „Paimk savo sūnų – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu.“
Jiedu atėjo į vietą apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų.
Bet Viešpaties angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai, Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė.
„Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus.“ Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
Viešpaties angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė: „Prisiekiu pačiu savimi, – tai Viešpaties žodis, kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždes ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“
Tai Dievo žodis.
Ps 115 (116 B), 10 ir 15. 16–17.
18–19 (P.: Ps 114 (116 A), 9) P. Viešpaties Artume aš keliauju
pasaulyje – tarp gyvųjų.
Juo pasitikėjau netgi kai skundžiaus: *
„Esu baisiai sielvarto prislėgtas!“ –
Akyse Viešpaties brangūs *
mirštantys jo ištikimieji. – P.
O Viešpatie, aš tavo tarnas, – *
tau tarnauju, sūnus tavosios tarnaitės.
Mano pančius tu sutraukei. †
Tau atnašausiu dėkojimo auką *
ir šauksiuosi Viešpaties vardo. – P.
Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu *
regint visai jo tautai –
Viešpaties Namų atšlainiuos, *
tavo viduryje Jeruzale! – P.
Rom 8, 31b–34 Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!
Tai Dievo žodis.
Plg. Mt 17, 5 Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas:
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite!“
Mk 9, 2–10 Šitas mano mylimasis Sūnus
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.
Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.
Tai Viešpaties žodis.