Pr 2, 18–24 Vyras ir moteris taps vienu kūnu
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Viešpats Dievas tarė:
„Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
Taigi Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.
Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį Viešpats Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta.“ Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.“
Tai Dievo žodis.
Ps 127 (128), 1–2. 3. 4–5. 6 (P.: plg. 5) P. Telaimina mus Viešpats kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.
Laimingas, kuris pagarbiai Viešpaties bijo *
ir laikosi jo kelio!
Savo triūso vaisiais maitinsies, *
laimę ir sėkmę patirsi. – P.
Tavo žmona bus kaip vynmedis vaisingas, *
namų židinyje sulapojęs,
o vaikai – lyg vynmedžio atžalos *
aplink tavo stalą. – P.
Taip bus palaimintas vyras, *
kuris pagarbiai Viešpaties bijo!
Telaimina Viešpats tave iš Ziono! †
Jeruzalės klestėjimą patirki *
kiekvieną savo gyvenimo dieną. – P.
Savo vaikų vaikais pasidžiauki. *
Tebūna ramybė Izraeliui! – P.
Žyd 2, 9–11 Šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno
Skaitinys iš Laiško žydams.
Broliai ir seserys!
Mes tik regime tą trumpam laikui mažesnį negu angelai – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties.
Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais ir seserimis.
Tai Dievo žodis.
1 Jn 4, 12 P. Aleliuja. – Jei mylime vieni kitus,
Dievas mumyse pasilieka,
ir jo meilė mumyse tobula tampa. – P. Aleliuja.
Ilgoji forma Mk 10, 2–16
Trumpoji forma Mk 10, 2–12 Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Anuo metu atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“
Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“
Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja.“
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo Karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją.“ Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Tai Viešpaties žodis.