2 Kar 4, 42–44Privalgys, ir dar atliks
Skaitinys iš Antrosios Karalių knygos.
Anomis dienomis vienas vyras atėjo iš BaalŠališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše švieži¼ javų varpų. „Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo.“ Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?“
Eliša tad pakartojo: „Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo Viešpats: ‘Jie privalgys, ir dar liks’.“ Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal Viešpaties žodį.
Tai Dievo žodis.
Ps 144 (145), 10–11.
15–16. 17–18 (P.: plg. 16)P. Viešpatie, atveri savo ranką ir mus sotini dosniai.
Tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai tedėkoja *
ir tegarbina tave visi ištikimieji.
Tepasakoja apie tavo karalystės garbę, *
tegarsina tavo galybę. – P.
Visų akys su viltimi į tave atsigręžę, – *
tu duodi alkstantiems peno, kai reikia.
Atveri savo ranką *
ir sotini dosniai visa, kas gyva. – P.
Visi Viešpats keliai yra teisūs *
ir visi jo darbai gailestingi.
Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukias, – *
visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. – P.
Ef 4, 1–6Vienas kūnas, vienas Viešpats, vienas tikėjimas,
vienas krikštas
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško efeziečiams.
Broliai ir seserys!
Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.
Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.
Tai Dievo žodis.
Lk 7, 16P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų,
ir Dievas aplankė savo tautą. –
P. Aleliuja.
Jn 6, 1–15Davė išdalyti visiems, kiek kas norėjo
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė ženklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“ Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Tai Viešpaties žodis.