Job 38, 1. 8–11Čia tavo galingos bangos suduš
Skaitinys iš Jobo knygos.
Tada Viešpats kreipėsi į Jobą iš audros. Jis tarė:
„Kas uždarė jūrą už durų,
kai ji prasiveržė iš {žemės} gelmių;
kai apdengiau ją debesų apdaru
ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais;
kai padariau bangų mūšą jos ribomis
ir įstačiau duris su skląsčiais, tardamas:
‘Iki čia ateik, bet ne toliau,
čia tavo galingos bangos suduš!’?“
Tai Dievo žodis.
Ps 106 (107), 23–24. 25–26.
28–29. 30–31 (P.: 1)P. Dėkokite Viešpačiui,
nes amžina ištikimoji jo meilė.
Arba: Aleliuja.
Tie, kurie plaukė laivais į jūrą, *
vandenų platybėse triūsė,
Viešpaties darbus regėjo – *
nuostabius jo veiksmus gelmynuos. – P.
Jam paliepus, įsišėlo audros *
ir aukštas jūros bangas pašiaušė.
Jie kilo ligi dangaus, vėl nėrė į gelmę, *
drebėjo jiems širdys iš baimės. – P.
Pavojams užgriuvus, jie Viešpaties šaukės, *
ir jis išgelbėjo juos iš nelaimės.
Šėlstančią audrą jisai nuramino, *
ir siautusios bangos atslūgo, nutilo. – P.
Jie džiaugės nurimusia jūra, *
o jis nuvedė juos į prekybos uostą.
Tedėkoja Viešpačiui už ištikimąją meilę, *
už nuostabius darbus žmonijai. – P.
2 Kor 5, 14–17Štai atsirado nauja
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Antrojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.
Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame. Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.
Tai Dievo žodis.
Lk 7, 16P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų,
ir Dievas aplankė savo tautą. –
P. Aleliuja.
Mk 4, 35–41Kas jis yra, kad net vėjas ir ežeras jam paklūsta?
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Vieną dieną, atėjus vakarui, Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkimės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“
Tai Viešpaties žodis.