Ez 17, 22–24Žemą medį paaukštinu
Skaitinys iš pranašo Ezekielio knygos.
Taip kalbėjo Viešpats Dievas:
„Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį įdiegsiu. Nulaušiu patį trapųjį nuo jo aukščiausių ūglių. Aš pats persodinsiu jį į aukštą didingą kalną.
Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių ir taptų puikiu kedru. Po juo apsigyvens visokie paukščiai, jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.
Visi krašto medžiai žinos, kad aš esu Viešpats. Aš pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą; nudžiovinu žaliuojantį ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti. Kaip aš, Viešpats, kalbėjau, taip ir padarysiu!“
Tai Dievo žodis.
Ps 91 (92), 2–3. 13–14. 15–16 (P.: 2a)P. Viešpatie, kaip gera tave šlovint.
Viešpatie, kaip gera tave šlovint, *
giedoti šlovinimo giesmes tavo vardui, Aukščiausias,
skelbti kas rytą ištikimąją tavo meilę, *
o tavo ištikimybę – kas naktį. – P.
Teisieji žaliuoja lyg palmės, *
šakojas kaip kedrai Libano.
Viešpaties Namuose pasodinti, *
mūsų Dievo kiemuos jie žaliuoja. – P.
Net žiloje senatvėje neša vaisių, *
visada sodrių ir sultingų,
liudydami, koks teisus yra Viešpats – *
mano uola, nes jame nerasi ydos“ – P.
2 Kor 5, 6–10Ar būdami namie, ar svetur,
mes laikome sau garbe patikti Viešpačiui
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Antrojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį.
Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.
Tai Dievo žodis.
P. Aleliuja. – Sėkla yra Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
Kiekvienas, kas jį suranda,
gyvuos per amžius. – P. Aleliuja.
Mk 4, 26–34Jis esti mažiausias iš visų sėklų
ir tampa didesnis už visas daržoves
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Anuo metu Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Tai Viešpaties žodis.