Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25Dėl savęs aš naikinu tavo nusižengimus
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Štai ką sako Viešpats:
„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo! Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes.
Šią tautą sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę.
Tu nešlovinai manęs, Jokūbai, tau nusibodau aš, Izraeli!
Tu savo nuodėmėm mane apkrovei, nusikaltimais varginai mane. Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.“
Tai Dievo žodis.
Ps 40 (41), 2–3. 4–5. 13–14 (P.: 5b)P. Viešpatie, mane išgydyk, nors esu tau nusidėjęs.
Laimingas, kas rūpinas vargšais, *
nelaimės dieną Viešpats jį gelbės.
Viešpats jį saugos ir stiprins, †
žemėje padarys jį laimingą *
ir nepaliks priešų gniaužtuos. – P.
Viešpats padės jam ligai užklupus, *
jo negalias išgydys.
Kartą tariau: „Viešpatie, manęs pasigailėki, *
išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.“ – P.
Tu man padėsi, nes elgiuosi nepriekaištingai, *
savo Artume amžinai mane laikysi.
Tebūna pagarbintas Viešpats, Izraelio Dievas, *
nuo amžių per amžius! Amen! Amen! – P.
2 Kor 1, 18–22Jėzus nebuvo ir „taip“, ir „ne“, bet jame buvo tik „taip“
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Antrojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Kaip Dievas mato, jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu „taip“ ir „ne“. Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir „taip“, ir „ne“, bet jame buvo tik „taip“. Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame „taip“. Todėl per jį skamba ir mūsų „Amen“ Dievo garbei.
Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.
Tai Dievo žodis.
Plg. Lk 4, 18P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti
Gerosios Naujienos vargdieniams,
skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.
Mk 2, 1–12Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą; žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę.“
Tai Viešpaties žodis.