Apd 10, 34a. 37–43Su juo mes valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.
Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.
Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą.“
Tai Dievo žodis.
Ps 117 (118), 1–2. 16ab–17. 22–23 (P.: 24)P. Viešpats šią dieną mums davė, –
linksminkimės, džiugesį skleiskim!
Arba: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, *
per amžius tveria ištikimoji jo meilė!
Tegu Izraelis byloja: *
„Amžina ištikimoji jo meilė.“ – P.
Išaukštinta Viešpaties dešinioji! *
Viešpaties dešinė mums pergalę davė!“
Nemirsiu aš, o gyvensiu *
ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.
Akmuo, kurį statytojai atmetė, *
kertiniu akmeniu tapo.
Taip Viešpaties yra padaryta, – *
mums tai reginys nuostabiausias! – P.
Kol 3, 1–4Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško kolosiečiams.
Broliai ir seserys!
Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.
Tai Dievo žodis.
1 Kor 5, 6b–8Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauji
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Pirmojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.
Tai Dievo žodis.
Šiandien privaloma, per aštuondienį – ne.
Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.
Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.
Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.
Pasakyk mums, Marija,
ką esi mačius kelyje? –
Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:
angelus, liudyt nužengusius,
marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.
Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
jis eis pirma jūsų į Galilėją. –
Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.
Plg. 1 Kor 5, 7b–8aP. Aleliuja. – Mūsų velykinis Avinėlis – Kristus
jau paaukotas.
Tad švęskime šventes su Viešpačiu. – P. Aleliuja.
Jn 20, 1–9Jis turėjo prisikelti iš numirusių
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
Tai Viešpaties žodis.
Vietoje šios Evangelijos galima imti tų metų Velyknakčio Evangeliją, p. 191 ar 412, ar 616.
Šios dienos vakaro Mišioms galima imti Evangeliją apie Emauso mokinius (Lk 24, 13–35), p. 202.
[T.y. galimas pasirinkimas vakare – A metų III Velykų sekmadienio Evangelija:]
Lk 24, 13–35Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Štai tą [pirmąją savaitės] dieną du Jėzaus mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Tai Viešpaties žodis.