Šie skaitiniai imami šeštadienio vakaro Mišiose prieš arba po I-osios Sekminių Vakarinės.
Pr 11, 1–9Jis vadinamas Babeliu,
nes ten Viešpats sumaišė žmonių kalbą
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. „Eime – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą.“
O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam!“
Taip tat Viešpats išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten Viešpats sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos po visą žemės veidą.
Tai Dievo žodis.
Iš 19, 3–8a. 16–20bViešpats buvo nužengęs ant Sinajaus kalno
visos tautos akivaizdon
Skaitinys iš Išėjimo knygos.
Anomis dienomis Mozė užkopė pas Dievą. Viešpats pašaukė Mozę nuo kalno, tardamas: „Taip kalbėsi Jokūbo namams, ir paskelbsi Izraelio vaikams:
‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelio sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta.’ Šiuos žodžius turi pasakyti izraeliečiams.“
Mozė nuėjo, sušaukė visus tautos seniūnus ir perdavė jiems visus žodžius, kuriuos Viešpats buvo jam liepęs pasakyti. Žmonės, visi kaip vienas, atsakė: „Visa, ką Viešpats kalbėjo, mes darysime!“
Trečiąją dieną, auštant rytui, daužėsi perkūnas, švytavo žaibai ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje žmonės drebėjo. Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje.
Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes Viešpats buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. Rago gaudesys darėsi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu. Kai Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės, jis pašaukė Mozę pas save ant kalno viršūnės.
Tai Dievo žodis.
Ez 37, 1–14Sudžiūvę kaulai, jums aš įkvėpsiu gyvybės dvasią,
ir jūs atgysite
Skaitinys iš pranašo Ezekielio knygos.
Anomis dienomis Viešpaties ranka palietė mane. Jis išvedė mane Viešpaties dvasioje ir pastatė vidury slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. Jis visur vedžiojo mane tarp jų, slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo baisiai sudžiūvę.
Jis man tarė: „Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?“ Atsakiau: „Viešpatie Dieve, tik tu žinai.“
Tuomet jis man tarė: „Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: ‘Sausieji kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio! Taip kalbėjo Viešpats Dievas šitiems kaulams: tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu Viešpats’.“
Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir, man bepranašaujant, staiga pasigirdo triukšmas – barškėjimas: kaulai rinkosi, kaulas prie savo kaulo. Įsižiūrėjau, ir tikėkit manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys buvo užaugę ir oda buvo juos apdengusi, bet dvasios juose nebuvo.
Tuomet jis man tarė: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, marusis, ir jai sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų’.“
Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.
Jis kreipėsi į mane: „Marusis, šie kaulai yra visi Izraelio namai. Štai! Jie sako: ‘Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’ Todėl pranašauk jiems ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę. Jūs žinosite, kad aš Viešpats, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, tai pasakiau ir padariau, – tai Viešpaties žodis’.“
Tai Dievo žodis.
Jl 3, 1–5Ant savo tarnų ir tarnaičių išliesiu savo dvasios
Skaitinys iš pranašo Joelio knygos.
Štai ką Viešpats sako:
„Išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią.
Parodysiu ženklų danguose ir žemėje: kraują, ugnį ir dūmų stulpus. Saulė bus paversta tamsa ir mėnulis krauju prieš ateinant didingai ir baisiajai Viešpaties dienai.
Tuomet, kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas, nes Ziono kalne ir Jeruzalėje bus likutis, kaip Viešpats kalbėjo. Tarp išlikusiųjų bus Viešpaties šaukiamieji.“
Tai Dievo žodis.
Ps 103 (104), 1–2a. 24 ir 35c. 27–28.
29bc–30 (P.: plg. 30)P. Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią
ir atnaujinki žemės veidą.
Arba: Aleliuja.
Šlovink Viešpatį, mano siela! *
Viešpatie, mano Dieve, esi be galo didis!
Apsigaubęs garbe ir didybe, *
apsisiautęs šviesa lyg apsiaustu. – P.
Viešpatie, kokia tavo kūrinių įvairovė! *
Kaip išmintingai visus juos sukūrei!
Tavo kūrinių pripildyta žemė. *
Garbink Viešpatį, mano siela! – P.
Visi iš tavęs jie laukia peno, *
kad duotumei, metui atėjus.
Tu duodi jiems, o jie viską ima, *
kai ištiesi ranką – jie sotūs gėrybėm. – P.
Jei alsavimą atimi, jie miršta *
ir sugrįžta į dulkes.
Kai atsiunti savo dvasią, jie vėl atgyja, – *
taip tu atnaujini žemės veidą. – P.
Rom 8, 22–27Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.
Tai Dievo žodis.
P. Aleliuja. – Ateik, Šventoji Dvasia,
pripildyk savo tikinčiųjų širdis
ir įžiebk jose savo meilės ugnį. – P. Aleliuja.
Jn 7, 37–39Plūs gyvojo vandens srovės
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė:
„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“
Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.
Tai Viešpaties žodis.
Bažnyčiose, kur Sekminių vigilijos Mišios aukojamos ilgesniąja forma, skaitiniai su savomis psalmėmis skaitomi taip: Ilgesnioji forma