Antrasis sekmadienis po Sekminių
Įst 8, 2–3. 14b–16a Maitino tave maistu, kurio nei tu nežinojai, nei tavo protėviai
Skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos.
Prabilęs tautai, Mozė kalbėjo:
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne.
Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.
Neužmiršk Viešpaties, savo Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų, vedusio tave per plačią ir baisią dykumą, pilną ugningų žalčių ir skorpionų, – išdegusią ir be jokio vandens žemę, – davusio tau vandens iš titnago uolos ir maitinusio tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu.“
Tai Dievo žodis.
Ps 147 (147 B), 12–13. 14–15. 19–20 (P.: 12a)P. Šlovink, Jeruzale, Viešpatį.
Arba: Aleliuja.
Šlovink, Jeruzale, Viešpatį, *
Šlovink savo Dievą, Zione!
Jis juk stiprina skląsčius tavo vartų, *
tavo vaikams jis duoda palaimą. – P.
Įtvirtina taiką prie tavo sienų, *
geriausiais kviečiais tave maitina.
Siunčia savo žodį žemei, *
ką įsako, tas greit ir įvyksta. – P.
Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, *
savo įstatus ir įsakus Izraeliui.
To jis nepadarė jokiai kitai tautai, – *
nė viena jo įsakų nežino. – P.
1 Kor 10, 16–17 Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Pirmojo laiško korintiečiams.
Broliai ir seserys!
Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.
Tai Dievo žodis.
Neprivaloma, ir giedoti ją galima arba visą ištisai, arba nuo žodžių: *Angelų šlovingą duoną.
Nuo saulėtojo Ziono
iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi
skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną
Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga,
iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji,
šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas,
naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė,
vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj
Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną,
skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas:
duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki –
jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga,
išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas,
Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas,
net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas –
Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas:
ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas:
ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly,
ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, –
garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti,
ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti,
bet esmė nesumažės.
* Angelų šlovingą duoną,
mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę,
tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių:
manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio,
Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas,
Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali,
žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.
Jn 6, 51 P. Aleliuja. – Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius. – P. Aleliuja.
Jn 6, 51–58 Mano kūnas yra tikras valgis, ir mano kraujas yra tikras gėrimas
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus pasakė žydų miniai:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“
Tai Viešpaties žodis.