Pr 2, 7–9; 3, 1–7aPirmųjų tėvų sukūrimas ir nupuolimas
Skaitinys iš Pradžios knygos.
Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“
Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“
Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite. Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.“
Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė; davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
Tai Dievo žodis.
Ps 50 (51), 3–4. 5–6a. 12–13.
14 ir 17 (P.: plg. 3a)P. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, – mes tau nusidėję.
Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, †
iš savo begalinio gailestingumo *
sunaikink maištingus mano darbus.
Nuplauk ir numazgok mano kaltę, *
nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! – P.
Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, *
nuolat man prieš akis mano nuodėmė.
Tau, tiktai tau nusidėjau, *
dariau, ką laikai tu piktybe. – P.
Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, *
manyje atsidavusią dvasią atnaujink.
Neatstumki manęs nuo savo Artumo, *
neatimk savo dvasios šventosios. – P.
Išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki, *
dvasios uolumas mane tepalaiko.
Viešpatie, atverk mano lūpas, *
ir mano burna skelbs tavo šlovę. – P.
Ilgoji forma Rom 5, 12–19
Trumpoji forma Rom 5, 12. 17–19Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.
Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis.
Bet ne taip yra su dovana kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei. Ne, ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas virto pasmerkimu dėl vieno kaltės, o malonė iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo.
Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
Tai Dievo žodis.
Mt 4, 4bŽmogus gyvas ne vien duona,
bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Mt 4, 1–11Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkauja ir yra gundomas
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.
Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“
Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“
Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“
Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“
Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“
Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.
Tai Viešpaties žodis.