Sir 27, 30 – 28, 7Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą,
tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos
Skaitinys iš Siracido knygos.
Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai,
tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs.
Kurie keršija, patirs Viešpaties kerštą,
nes jis atsimena tiksliai jų nuodėmes.
Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą,
tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos.
Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį ant artimo
ir laukti iš Viešpaties išgydymo?
Argi atsisakytų žmogus atleisti į save panašiam,
tačiau ieškotų savo nuodėmių atleidimo?
Jei žmogus, būdamas tik trapus, puoselės pyktį,
kas atleis jam nuodėmes?
Atsimink savo paskutines dienas, atmesk nesantaiką;
atsimink mirtį bei supuvimą ir būk ištikimas jo įsakymams!
Atsimink įsakymus ir neširsk ant artimo;
atsimink Aukščiausiojo Sandorą ir atleisk kaltę!
Tai Dievo žodis.
Ps 102 (103), 1–2. 3–4. 9–10. 11–12. (P.: 8) P. Viešpats yra mylintis ir gailestingas,
rūstaut negreitas, kupinas ištikimosios meilės.
Šlovink Viešpatį, mano siela, *
ir visa mano esybė tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, *
ir neužmiršk, koks jisai geras. – P.
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes *
ir visas tavo negales išgydo,
jis atperka iš Duobės tavo gyvastį, *
apsupa tave gailestingumu ir meile. – P.
Ne visą laiką jis barsis, *
ne amžinai bus įširdęs.
Baudžia jis mus ne pagal mūsų nuodėmių dydį, *
ne pagal kaltes mums atmoka. – P.
Kaip aukštai yra dangūs virš žemės, *
taip didis yra jo gerumas jo pagarbiai bijantiesiems;
kaip Rytai nuo Vakarų yra nutolę, *
taip toli jis mūsų nuodėmes išsklaido. – P.
Rom 14, 7–9Ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats.
Tai Dievo žodis.
Jn 13, 34P. Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą, –
sako Viešpats, –
kad jūs vienas kitą mylėtumėte,
kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.
Mt 18, 21–35Aš nesakau tau atleisti iki septynių,
bet iki septyniasdešimt septynių kartų
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“
Tai Viešpaties žodis.