1 Kar 19, 9a. 11–13a Stok ant kalno prieš Viešpatį
Skaitinys iš Pirmosios Karalių knygos.
Anomis dienomis Elijas atėjo prie Dievo kalno Horebo ir, įlindęs į olą, joje praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis:
„Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“ Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos.
Tai Dievo žodis.
Ps 84 (85), 9ab–10. 11–12. 13–14 (P.: 8) P. Viešpatie, parodyk mums savo ištikimąją meilę
ir mus išgelbėk.
Klausausi, ką Viešpats Dievas kalba; *
jis skelbia ramybę tautai – savo ištikimiesiems.
Iš tikrų jų arti yra išgelbėjimas †
visiems, kurie pagarbiai jo bijo, *
kad jo Garbė mūsų krašte pasiliktų. – P.
Susitiks tiesa ir ištikimoji meilė, *
bučiuosis ramybė ir teisumas.
Žels teisybė iš žemės, *
žvelgs iš dangaus Dievo teisumas. – P.
Tikrai Viešpats suteiks, kas gera, *
ir mūsų žemė duos gausų derlių.
Žengs jo priekyje teisumas, *
nutiesdamas taką jo žingsniams. – P.
Rom 9, 1–5 Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.
Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių ir seserų, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!
Tai Dievo žodis.
Ps 129 (130), 5 P. Aleliuja. – Aš laukiu Viešpaties pagalbos
ir jo žodžiu pasikliauju. – P. Aleliuja.
Mt 14, 22–33 Liepk man ateiti pas tave vandeniu
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Kai minia buvo pasotinta, Jėzus iškart liepė mokiniams sėstis į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
Tai Viešpaties žodis.