Išm 12, 13. 16–19 Tu suteiki vietos atgailai už nuodėmes
Skaitinys iš Išminties knygos.
Be tavęs nėra kito Dievo,
kuris viskuo rūpintųsi
ir kuriam turėtumei įrodyti,
kad tu nesi neteisingai pasmerkęs.
Juk tavo jėga yra teisumo šaltinis, –
visa valdydamas, tu gali visų ir pasigailėti.
Juk tu parodai savo jėgą,
kai netikima tavo visagalybe,
ir baudi įžūlumą tų, kurie ją pažįsta.
Nors esi visavalės jėgos, teisi atlaidžiai
ir didžiu atlaidumu mus valdai,
nes, kai panori, jėga tau tarnauja.
Tokiais darbais tu pamokei savo tautą,
kad teisus žmogus turi mylėti žmones,
ir savo vaikams davei gerą viltį,
nes suteiki vietos atgailai už nuodėmes.
Tai Dievo žodis.
Ps 85 (86), 5–6. 9–10. 15–16a (P.: 5a) P. Tu, Viešpatie, atlaidus ir geras.
Juk tu, Viešpatie, atlaidus ir geras, *
pilnas ištikimos meilės visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki, *
išgirsk maldavimą pasigailėti. – P.
Visos tavo sukurtosios tautos,
ateis ir tau, Viešpatie, lenksis, – *
jos šlovins tavąjį vardą.
Nes didis esi ir darai nuostabiausius darbus, – *
tu vienintelis Dievas. – P.
Bet tu, Viešpatie, esi malonus ir gailestingas, *
visada kantrus ir ištikimas, be galo geras.
Pažvelk į mane ir pagailėki; *
suteik stiprybės savo tarnui. – P.
Rom 8, 26–27 Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Broliai ir seserys!
Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.
Tai Dievo žodis.
Plg. Mt 11, 25 P. Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve,
dangaus ir žemės Viešpatie,
kad Karalystės paslaptis
apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.
Ilgoji forma Mt 13, 24–43
Trumpoji forma Mt 13, 24–30 Palikite abejus augti iki pjūčiai
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu Jėzus pateikė minioms kitą palyginimą:
„Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’.“
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose.“
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“
Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta:
Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“
Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – Karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo Karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje.
Kas turi ausis, teklauso!“
Tai Viešpaties žodis.