Pirmasis skaitinys (Ez 37, 21–28)

    Štai ką sako Viešpats Dievas:
    „Išrankiosiu Izraelio vaikus iš tarpo tautų, kuriosna jie nukeliavo; surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jųjų kraštą. Savojoje žemėje, Izraelio kalnuose, aš juos padarysiu viena tauta. Visi jie turės vieną karalių. Jie nebesudarys dviejų tautų ir niekada nebesidalys į dvi karalystes.
    Jie nebesusiteps savo stabais, ir niekšybėmis, ir visokiomis piktybėmis. Aš juos išvaduosiu iš visų nuodėmių, kurių jie pridarė per savo neištikimybę, ir juos apvalysiu. Tuomet jie bus mano tauta, o aš – jų Dievas būsiu.
    Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir visi jie turės vieną ganytoją. Jie elgsis pagal mano įsakymus, laikysis mano įstatymų ir vykdys juos. Gyvens šalyje, kurią savo tarnui Jokūbui esu atidavęs, kurioje jų tėvai gyveno. Joje gyvens jie patys, jų vaikai ir vaikaičiai per amžius, o mano tarnas Dovydas visą laiką bus jų valdovas.
  Su jais sudarysiu sandorą jų gerovei; turės tai būti amžina sandora. Juos padarysiu skaitlingus. Jų tarpe aš amžiams pastatysiu savo šventovę, pas juos bus mano buveinė. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Kadangi mano šventovė bus visą laiką jų tarpe, tai tautos pažins, jog esu Viešpats, kuris Izraelį padarė savo šventąja tauta“.

Atliepiamoji psalmė (Jer 31, 10–13)

P. – Viešpats mus gano, tartum piemuo savo bandą.

Klausykitės Viešpaties žodžio, tautos,
skelbkite jį saloms tolimiausioms.
Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
ir ganys, tarytum piemuo savo bandą“. – P.

Viešpats išgelbės Jokūbą,
vaduos iš stipresniojo rankos.
Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

Šokdamos džiaugsis mergelės,
linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

    Nusimeskite visas savo nuodėmes, – sako Viešpats, – ir susikurkite naują sau širdį ir dvasią.

Evangelija (Jn 11, 45–56)

    Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
    Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.
    Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti.
    Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais.
    Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.