Pirmasis skaitinys (Apd 11, 19–26)

    Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Fenikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: gausus žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.
    Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus likti ištikimus Viešpačiui savo širdies nusistatymu. Mat, jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Tuo būdu Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys.
    Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius "krikščionimis".

Atliepiamoji psalmė (Ps 86, 2–7)

P. – Garbinkit Viešpatį, visos tautos!
A r b a: Aleliuja.

Šventuose kalnuose Siono miestas įkurtas.
Viešpats jį labiausiai brangina
iš visų Jokūbo žemės vietovių.
Skelbiami garbingi dalykai
apie tave, Dievo mieste. – P.

Rahabą, Babelį garbintojais savo laikysiu;
štai Filistėjos ir Tyro, taipogi Etiopijos žmonės, –
ir jie bus laikomi kaip čia gimę.
Ir kalbės apie Siono kalną:
"Motin! Jam yra čiagimiai visi aliai vieno,
jį pats Aukščiausiasis laiko". – P.

Viešpats rašys tautų sąrašo knygoj:
"Tautų čia gimtinė".
O jos sau giedos, šokdamos šokį:
"Visos manosios versmės iš tavęs trykšta". – P.

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; – aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 22–30)

    Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmės. Buvo žiema. Jėzus vaikščiojo šventykloje, Saliamono stoginėje. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: "Kaip ilgai mus laikysi abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!"
    Jėzus jiems atsakė: "Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys.
    Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą: jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos.
    Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena".