Pirmasis skaitinys (Oz 8, 4–7. 11–13)

    Štai ką sako Viešpats:
    Izraelitai sau skiria karalius, bet prieš mano valią. Jie renkasi kunigaikščius, kurių nepripažįstu. Iš savo sidabro ir aukso jie daros stabų, kad pražūtų. Šalin tavo veršį, Samarija! Piktumas ant jų mane ima. Ar jie dar ilgai neįstengs apsišvarint? Nes kam Izraeliui tas veršis? Jį meistras padirbo, jisai – ne Dievas. Samarijos veršis turės būti sudaužytas! Jie sėja vėją ir pjaus audrą. Stiebeliai be varpų neduoda miltų, o jeigu ir duotų – svetimieji surytų.
    Efraimas pristatė daugel altorių nuodėmių atleidimui gauti, tačiau tie altoriai jam nuodėme virto. Jeigu aš jiems parašyčiau antra tiek savo įsakymų, tai jie tegaliotų kaip kokio svetimo. Jie mėgsta pjaunamąsias atnašas, mėsą aukoja ir valgo, o Viešpačiui jos nepatinka. Tad jis dabar prisimins jų kaltybę – nubaus juos už nuodėmes: jie grįžti turės į Egiptą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 113B, 3–10)

P. – Izraelio tauta Viešpačiu tiki.

Mūsų Dievas danguj viešpatauja,
ką jisai nutaria, tą ir padaro.
Pagonių stabai – iš aukso, sidabro,
žmogaus rankų jie padaryti. – P.

Jie turi lūpas, bet neprabyla,
turi akis, bet nemato.
Turi ausis, bet nieko negirdi,
turi nosis, bet nesuuodžia. – P.

Turi rankas, bet palytėti negali,
turi kojas, bet nepaeina,
garso iš savo gerklės neišduoda.
Į juos panašūs lai tampa, kas juos gamina,
ir visi, kurie jais pasikliauja. – P.

O Izraelio tauta Viešpačiu tiki,
jis jos padėjėjas ir skydas.
Aarono vaikai Viešpačiu vilias,
jis jų padėjėjas ir skydas. – P.

P.  Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats: –
                     aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 32–38)

    Jėzus atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.
    O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“.
    Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens.
Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.