Pirmasis skaitinys (1 Kar 12, 26–32; 13, 33–34)

    Jerobeamas sau vienas galvojo: „Karalystė gali vėl pritapti prie Dovydo namų. Jei šioji tauta eidinės į Jeruzalę aukoti atnašų Viešpaties namuose, tai josios širdis vėl atsigrįš į savo valdovą, į Judo karalių Rehebeamą. Jie mane nužudys ir sugrįš prie Judo karaliaus Rehebeamo!“
   Gerai apgalvojęs, jis liepė nulieti du aukso veršius ir prabilo į tautą: „Jūs jau perdaug į Jeruzalę prisiėjote. Izraeli, štai čia tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto.“ Ir vieną veršį jis pastatė Bet-Elyje, kitą nugabeno į Daną. Tasai pasidarė nuodėmės proga. Tauta ėmė eiti lig Dano – prie vieno veršio.
   Taip pat jis pastatė aukurus ir paskyrė kunigus, kilusius iš visų tautos dalių ir Levio sūnums nepriklausiusius. Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną, Jerobeamas surengė šventę, kuri atitiko šventę Jude. Jis ėjo prie aukuro Bet-Elyje, aukoti savo paties padirbintiems veršiams. Bet-Elyje liepė eiti tarnystę ir kunigams, kuriuos buvo paskyręs prie alkų.
    Jerobeamas ir po šio įvykio nepasuko iš savo piktojo kelio. Jisai ir toliau skyrė prie alkų kunigus iš visų tautos dalių. Kiekvieną, kas to norėjo, jis skirdavo aukštuoju kunigu. Bet šitai Jerobeamo namams buvo palaikyta nuodėme, ir buvo jie sunaikinti – nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 6–7a. 19–22)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.

Esame tau nusikaltę, kaip mūsų senoliai, –
bedieviškai elgėmės, darėme bloga.
Mūsų tėvai, iš Egipto išėję,
tavo stebuklų nepaisė. – P.

Horebe veršį jie pasidirbo,
garbino stabą auksinį.
Ir, užuot šlovinę Dievą,
lenkėsi galvijui žolėdžiui. – P.

Gelbėtoją Dievą užmiršo,
kuris Egipte didžius daiktus jiems darė,
Chamo šaly tiek stebuklų,
tiek šiurpulingų darbų ties Raudonąja jūra. – P.

P. Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
                    kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 1–10)

    Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.
    Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“
    Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“
    Jie atsakė: „Septynis“.
    Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
    Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių.
    Jis atleido juos ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.