Pirmasis skaitinys (Pr 22, 1–19)

        Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“
    Pakilęs anksti rytą, Abraomas pasibalnojo asilą, paėmė porą tarnų ir savo sūnų Izaoką, priskaldė aukojimui malkų ir iškeliavo vietovėn, kurią jam Dievas nurodė. Trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir toliese išvydo tą vietą. Tuomet jis tarnams pasakė: „Pabūkite čia prie asilo! Aš ir berniukas eisime ten pagarbinti Dievo; paskui sugrįšime pas judu“.
    Paėmęs deginamajai aukai malkas, Abraomas užkrovė ant sūnaus Izaoko. Patsai į rankas pasiėmė ugnį ir peilį. Drauge paėjėjus, Izaokas kreipėsi į savąjį tėvą Abraomą: „Tėve!“ Tasai atsiliepė: „Ko nori, sūnau?“ – „Štai,– sako,– ugnis ir malkos, o kur avinėlis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Pats Dievas sau numatys aukos avinėlį, sūnau“. Ir juodu žengė toliau.
    Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas, surišo sūnų Izaoką ir paguldė ant aukuro virš malkų. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką. Tą vietą Abraomas pavadino: „Viešpats numato“, kaip dar ir šiandieną sakoma: „Ant kalno, kur Viešpats numato“.
    O Viešpaties angelas antrąjį kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – tai Viešpaties žodis: Kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus,– tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“.
    Paskui Abraomas sugrįžo pas savo tarnus. Visi susiruošę drauge iškeliavo į Beeršebą. Tenai Abraomas ir pasiliko.

Atliepiamoji psalmė (Ps 114, 1–6. 8–9)

P.  Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų.

Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi. – P.

Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangus patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
„Gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!“ – P.

Viešpats teisingas ir maloningas;
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo. – P.

Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido, nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
                      ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 1–8)

    Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“
    Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“
    Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar liepti: 'Kelkis ir vaikščiok!'? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,– čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“
    Šis atsistojo ir nuėjo namo.
    Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.