Pirmasis skaitinys (Žyd 10, 32–39)

    Broliai!
    Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą, tiek patys išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui, tiek būdami bendrininkai tų, kurie tuo būdu buvo skriaudžiami. Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį.
    Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlyginimas! Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta: „Nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis ir neužtruks. Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės“.
    Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 36, 3–6. 23-24. 39–40)

P.  Viešpats išgelbi teisiuosius.

Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
tai gyvensi pažadėtoje žemėj, turėsi ramybę.
Džiaukis, kad garbini Viešpatį.
Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

Viešpačiui savo likimą paveski,
juo pasikliauki: jis padarys, ko tau reikia.
Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
kaip dienovidžio grožiui – tavajai teisei. – P.

Viešpats pastiprina einančio žingsnius,
jam maloni jo kelionė.
Nors tas sugriūva – neužsigauna.
Prilaiko jį Viešpats už rankos. – P.

Viešpats išgelbi teisiuosius
ir saugo juos priespaudos metais.
Viešpats juos gelbi, vaduoja,
laisvina juos iš bedievių, kai jie prieglobsčio ieško. – P.

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                     kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 26–34)

    Jėzus kalbėjo minioms:
    „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
    Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tartum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
    Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.